Irena Saulutė Valaitytė Špakauskienė

1941 m. Birželio 13 d. naktį Sovietų saugumo pajėgos pradėjo gerai suplanuotą ir netikėtą tūkstančių žmonių - mokytojų, vyriausybės darbuotojų, policijos, laikraščių ir radijo darbuotojų, medicinos personalo ir dvasininkų - ištrėmimą iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Daugiausia- apie 13 000 - buvo lietuvių. Irena Valaitytė buvo vienuolikmetė mokinė kai kareiviai įsiveržė į jos namus, suėme jos motiną, tėvą, vyresnį brolį ir Ireną, nuvežė juos i Naujosios Vilnios geležinkelio stotį, kur jau tūkstančiai žmonių buvo sodinami į gyvulinius vagonus išvežimui į lagerius tolimojoje Rusijoje. Irena nupasakoja ilgą kelionę prikimštame traukinio vagone, kaip ji buvo parduota miško darbų rangovui, o vėliau po metų traukiniu ir barža išsiųsta į Arkties vandenyno pakrantę priverstiniams darbams. Ji pasakoja apie sunkias gyvenimo sąlygas, išgyvenimą poliarinės žiemos sąlygomis, priverstinius darbus ir daugelio žmonių, įskaitant jos motiną, žūtį.